I wasn’t disappointed. I was rather happy about it, to be honest. Can’t say I’d been sitting around every morning waiting for people from this trendy magazine to call me and ask me to talk to them about my apartment. But it didn’t surprise me when they did. I have things to say, after all, things to teach and explain.


I have things to show too. Here’s a desk. What does it tell you about its owner? Clean surface and a laptop. In other words, not too much intrigue there, and at this realization I’m suddenly annoyed. They tend to take pictures of desks and present the readers with spicy details. A faience dolphin, a hand-made grandfather wallet, or even an emphatically liberal little thing – a Bart Simpson fridge magnet. 


I opened the drawer. Everything was just as perfectly tidy inside as on the outside. I took a brand-new mechanical calculator from a special box where I kept all kinds of small measuring instruments. Great stuff – you press the button, that’s one. You press it again, that’s two. Flight attendants and event organizers use this kind of calculator to count people. The future I intended for this device is to count something else. What if they ask me what kind of future? Well, I’ll reply, I need the calculator for… Later – I’ll think of something later. It resembled a football referee’s whistle lying there impudently on the plain desk. It looked like a symbol of an unknown ideology. Even worse, a lone calculator could transmit an unwanted message about me using tools of hard sciences – statistics, in this case – to compensate for the softness of my humanities-based research.


The device went back to the drawer. Not for long. Giving it a moment’s thought, I decided – yes, I do want to legitimize philology through mathematics, and no, it’s not something to hide. I also remembered a tellable story to go with it. I bought the calculator in a curiosity shop. I was a little surprised at the package it came in. A piece of polymerized cardboard announced that I was holding a Licznik podrywacza in my hands. Nice, I thought to myself. Don’t mess with the Poles. A calculator for a bomber. In a moment, I realized I had read it wrong, adding one extra letter – Licznik porywacza, a calculator for picking up girls. On the other side of the package, I found a description that informed me about the device’s brilliant potential to count girls I’ve picked up. At home, I discovered that the misread podrywacz translates to the less ominous kidnapper instead of terrorist. Should this come up in the journalist’s questions, I’ll explain how well the Polish retailers managed to rebrand – no, rename?... Reappropriate? Appropriate a new purpose for an old product. Yep, something like that.


The desk was still dismally bare. I cast a searching gaze over the room. A sofa, some chairs, a plant, another plant, a box with a greenhouse painted on it, a bag, an unpleasant still life of carnations hanging on the wall – a gift from a long time ago, a floor lamp, books. Books! I need to move some to the desk, sort of showing I’m working on some serious sources here.


A volume of “Russian-Persian. Persian-Russian” dictionary was the first one to move. I’d borrowed it back when I was a student from a local Eastern wise man and never returned it. The curves of Arabic alphabet on the cover looked very photogenic. I couldn’t find a second book fit for shaping the image. Makes sense – I ceased buying books in the early nineties when their prices went up, turning instead to libraries where they appeared as inflationary compensation. Then came the internet, and kindle, and now I don’t have anything to put on the desk. “You pathetic snob,” I told myself. I grabbed a backpack and went out into the street. I browsed in three different bookshops: I bought some fresh Lithuanian novels in Vaga on Gediminas Avenue. A dozen essay collections on history and sociology ended up in my backpack after a trip to Akademinė Knyga. In Humanitas, I chose the publications by the effect of their covers. 


Back home, I took the collection of world literature to the bedroom and filled the free space on the shelves with the new purchases and stepped back to admire them – way cooler than before.


The expedition to the bookshops was the turning point. The line was crossed. Losing control, I started working on a true snobbish explosive. Music was the easiest bit. I didn’t even consider a CD player, I dismissed vinyls – everyone plays them now anyway. Only cassette tapes will elevate my apartment to the suitable level of elitism. It took me two minutes of browsing to find the perfect offer – an impressive unused vintage Japanese cassette tape player Onkyo Ta-2017 for just 50 euros. Back in my cassette tape youth, it would have taken two months’ salary to pay for this thing. I found some cassette tapes near Kalvarijų market, offered by the street vendors. I got a whole box of taped music for five euros (on the fly, I also bought a faience dolphin). The taste of their original owner was universal – the tapes featured classic rock as well as Italian songs. Some of them were recorded over the older records, and after some contemplation I came up with an argument to support the cassette tape caprice:


“…next to a bookshelf we find a long-forgotten music device – a well-preserved cassette tape player. Why cassettes, I ask, and the master of the house smiles:


‘The way I see it, cassette tapes signify the everyday culture that reminds us of the palimpsest paradox where experiential layers cover the images as well as the sounds. My favorite part is the end of the tape, when the so-called original melody finishes and a few chords of the previous one pop up…’”


Before I forget, I need to get my décor in order too. A person as interesting as the future me would be physically repulsed by the carnation still-life, and so off to the bedroom it went. Under the bed, I found a trophy from the slightly illegal expeditions of my youth – a huge drawing showing the possessions of Vilnius dating back to 1903. I had been saying I’d give it to the Rare Book and Manuscript Library, but they’ll survive without it. The map depicted a fragment of the old town – the university, the governor general’s palace, and a chunk of the ghetto. There was a particularly strange-looking construction in the middle of Simonas Daukantas square, or Mikhail Muravyov square, as it was known then. The bird’s eye view of the governor general’s monument, with two fences around it, looked like a menacing device.


I folded up the map and rushed out to have it framed. I managed to get a craftsman friend to drop everything and finish my map in a couple of hours. He was done even faster than that but placed the map in an ugly wooden frame instead of a metal casing that I’d ordered. Seeing my face, he said soothingly:


“No worries. Grab some aluminum powder, mix some lacquer in it, splash on a quick layer and you’ll have your metal right there.”


I widened my eyes:


“Do you really think I have piles of aluminium powder and lacquer lying around?”


Eventually the craftsman furnished me with some powder, lacquer and a wet brush. It took two layers for the frame to look like the heavy metal I wanted. All done? Not yet.


I carefully approached the plants in the corner. Is a cassette-listening collector of rare cartography supposed to indulge in greenery? Off to the bedroom with them, too? But the pots were heavy, and as I pushed them aside, they uncovered discreditable ring-shaped stains on the floor, and so I gave up and let the plants be. I smartened the scenography a little bit, placing the charming little box with a picture of a greenhouse and a note in Estonian that said MKDS innovation. SIERA VAAVEL. 200g on the desk and pushed a bag of Emolus potassium nitrate fertilizer towards the darker corner of the room.


The interview was a success. I said what I wanted to say, the journalist was amazed where I had expected her to be, the photographer took shots in the carefully staged places. I wasn’t surprised at the text. What stunned me was how speedy and professional the mysterious law enforcement unit was. They rang the doorbell just when I was reading the article about me for a third time.


The officers were polite. They gave me some water, then some coffee, but five hours of intense conversation (the term inquest didn’t come up once) were draining. The experts from the media monitoring service picked up on a detail – it was the mysterious device in front of the palace on the hand-drawn map. A closer investigation revealed something even more ominous – aluminum powder, lacquer, and potassium nitrate are the constituents of a classic home-made bomb. During the conversation, I discovered that the Estonian word siera means sulphur. The decision about the inquest was made after the analysis of the desk – the Cyrillic and Arabic alphabets in a single book was a catalyst for the whole thing and the mechanical calculator with its slight resemblance to a strange chronometer fueled it. The cassette player did its own share of damage – the psychological profiler interpreted it as a sign that the subject is living in a dangerous past. 


On parting, they said that a few small human things in the photographs would have sufficed – a magnet or a cute dolphin figurine, and everything would have gone differently. It was the photographer who asked me to remove the dolphin, as he’d just seen one in a previous interior.


“This will help your image,” he said.

View Original Work ↓

Neslėpsiu, nenuliūdau. Net atvirkščiai – buvau visiškai patenkintas. Žinoma, negaliu sakyti, kad skambučio iš tikrai madingo žurnalo ir pasiūlymo pasikalbėti su manim mano buto interjere laukdavau kiekvieną rytą, bet jo sulaukęs – nenustebau. Nes turiu ką pasakyti, paaiškinti ir pamokyti.


Gal net ir parodyti. Štai darbo stalas. Ką jis pasakoja apie šeimininką? Švarus paviršius ir nešiojamasis ant jo. Kitaip sakant, supratau – nieko intriguojančio jis nepasakoja, ir nedelsdamas suirzau. O juk jie mėgsta fotografuoti stalus ir duoti skaitytojams kokią nors pikantišką detalę. Fajansinį delfiną, rankų darbo senelio piniginę ar net demonstratyviai demokratišką daikčiuką – „Iki“ magnetą su Bartu Simpsonu.


Ištraukiau stalčių. Viduje buvo tokia pati ideali tvarka kaip ir viršuje. Iš specialios smulkioms matavimo priemonėms skirtos dėžutės paėmiau šviežiai nusipirktą mechaninį skaičiuotuvą. Puikus daiktas – paspaudi mygtuką, skaičių eilėje pasisuka ratas ir išlenda vienetas. Dar kartą paspaudi – išlenda dvejetas. Tokius skaičiuotuvus naudoja stiuardesės ir nemokamų renginių organizatoriai – žmonėms skaičiuoti. Aš prietaisui esu numatęs kitokių objektų skaičiavimo ateitį. O jei paklaus – kokią ateitį? Na, atsakysiu, skaičiuotuvo man reikia... Vėliau, vėliau sugalvosiu. Jis buvo panašus į futbolo teisėjo švilpuką su skaičiais ir ant plyno stalviršio gulėjo labai įžūliai. Atrodė kaip nežinomos ideologijos simbolis. Dar blogiau – vienišas skaičiuotuvas gali išprovokuoti nemalonų pranešimą apie mano norus savo humanitarinių tyrimų minkštumą kompensuoti tiksliųjų mokslų, šiuo atveju – statistikos, įrankiais.


Prietaisas grįžo į stalčių. Trumpam, nes pagalvojęs nusprendžiau – taip, aš noriu legitimizuoti filologiją per skaičius ir nereikia to slėpti. Taip pat prisiminiau papasakotiną istoriją. Skaičiuotuvą nusipirkau smulkių dovanų parduotuvėje. Šiek tiek sutrikau, pamatęs pakuotę. Polimerizuoto kartono gabaliukas skelbė, kad rankose laikau “Licznik podrywacza”. Nieko sau, pamaniau, duoda lenkai. Sprogdintojo skaičiuotuvas. Po sekundės supratau, kad perskaičiau netiksliai, pridėjęs vieną raidę – “Licznik porywacza”, priekabiautojo skaičiuotuvas. Kitoje pakuotės pusėje atradau naudojimo instrukciją, skelbiančią apie puikią galimybę skaičiuoti nukabintas panas. Na, o namuose dar sužinojau, kad klaidingai perskaitytas “podrywacz” reiškia ne teroristą, o mažiau grėsmingą “grobiką”. Jei žurnalistė paklaus, papasakosiu, kaip lenkų prekiautojai puikiai rebrendino, ne reneimino?.. Reaproprijavo? Aproprijavo kitą paskirtį senai prekei. Jo, maždaug taip.


Stalas tebebuvo niūriai tuščias. Priekabiautojo žvilgsniu apžiūrėjau kambarį. Sofa, kėdės, augalas, dar vienas augalas, dėžutė su nupieštu šiltnamiu, maišelis, ant sienos kabo kadaise padovanotas nemalonus natiurmortas su gvazdikais, toršeras, knygų lentyna, knygos. Knygos! Reikia kelias perkelti ant stalo, atseit, dirbu su šaltiniais.


Pirmas vietą pakeitė studijų laikais iš vietinio Rytų išminčiaus pasiskolintas ir negrąžintas „Rusų-persų. Persų-rusų“ tomas – viršelis su arabiško šrifto pynėmis atrodė labai fotogeniškai. Antros įvaizdžiui formuoti tinkamos knygos neberadau. Viskas logiška – pirkti jas baigiau dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai pradėjo brangti, bet kaip infliacinė kompensacija atsirado praturtėjusiose bibliotekose. O vėliau – internetas, kindlas, ir aš nebeturiu ko padėti ant stalo. „Tu esi apgailėtinas snobas“, pasakiau sau, pasiėmiau kuprinę ir išėjau į gatvę. Perėjau per tris knygynus: Gedimino prospekto „Vagoje“ nusipirkau šviežius lietuvių autorių romanus, po apsilankymo „Akademinėje knygoje“ kuprinėje atsirado keliolika istorijos ir sociologijos straipsnių rinktinių, o „Humanito“ leidinius rinkausi pagal viršelių efektingumą. Grįžęs prie lentynos pernešiau „Pasaulinės literatūros biblioteką“ į miegamąjį, laisvą erdvę užpildžiau naujais pirkiniais ir atsitraukęs pasigrožėjau – atrodė daug šauniau nei anksčiau.


Ekspedicija po knygynus tapo lemiama riba. Ją įveikęs, nebesivaldžiau ir pradėjau rengti tikrą snobizmo bombą. Lengviausiai susidorojau su muzika. Apie kompaktinių plokštelių grotuvą net nesvarsčiau, atmečiau ir vinilines plokšteles – jas dabar suka visi. Tik kasetės suteiks mano būstui tinkamą pižoniškumo lygį. Kelias minutes panaršęs radau puikų pasiūlymą – už visiškai nenaudotą vintažinę japonišką įspūdingą didelę kasečių deką „Onkyo Ta-2017“ pardavėjas prašė tik 50 eurų. Mano kasetinėje jaunystėje už tokį daiktą būtų tekę sumokėti savo tėvų dviejų mėnesių atlyginimų sumą. Kasečių radau šalia Kalvarijų turgaus, pas šaligatvio prekeivius, kur už penkis eurus gavau visą dėžę perrašytos muzikos (ta pačia proga nusipirkau ir fajansinį delfiną). Pirmojo savininko skonis buvo universalus – kasetėse radau ir klasikinio roko, ir itališkų dainų. Kai kurios buvo užrašytos ant senesnių įrašų, ir aš, šiek tiek pagalvojęs, sukonstravau kasetinio įgeidžio argumentaciją:


„...šalia knygų lentynos stovi seniai bematytas muzikos prietaisas – puikiai išlaikytas kasečių grotuvas. Kai paklausiau, kodėl kasetės, šeimininkas šyptelėjo:


„Man kasetės yra kasdienybės kultūros ženklas, neleidžiantis pamiršti palimpsesto paradokso, kai patirties sluoksniai dengia ne tik vaizdus, bet ir garsus. Aš ypač laukiu juostos pabaigos, kai pasibaigus vadinamajai originaliai melodijai išlenda keli akordai kažkada buvusios prioritetinės dainos...“


Beje, reikia susitvarkyti ir su vaizdais. Tokį įdomų žmogų kaip būsimas „aš“ paveikslas su gvazdikais tiesiog žeistų, todėl natiurmortas irgi nukeliavo į miegamąjį, o iš palovės ištraukiau šiek tiek nelegalių jaunystės ekspedicijų trofėjų – didžiulį 1903m. Vilniaus posesijų brėžinį. Vis planavau jį padovanoti Retų rankraščių skyriui – apsieis. Žemėlapis rodė miesto senamiesčio fragmentą – universitetą, generalgubernatoriaus rūmus ir gabalą geto. Ypač keistai atrodė konstrukcija Simono Daukanto, arba tuometės Michailo Muravjovo, aikštės viduryje. Generalgubernatoriaus paminklas iš paukščio skrydžio, su dviem jį juosiančiom tvorelėm buvo panašus į grėsmingą prietaisą.


Suvyniojęs brėžinį nubėgau į rėminimo dirbtuves. Pažįstamo meistro išmaldavau viską mesti ir mano darbą padaryti per kelias valandas. Padarė dar greičiau, bet vietoj užsakyto plono metalinio rėmelio lakštą įtaisė į plonus bjaurius medinius rėmus. Pamatęs mano veidą, nuramino:


„Čia jokia problema. Paimk aliuminio pudros, sumaišyk su laku, pavaryk vienu sluoksniu ir gausi savo metalą.“


Aš išpūčiau akis:


„Tu manai, pas mane yra aliuminio pudros ir lako sandėliai?“


Galų gale meistras davė pudros, laiko ir nesukietėjusį teptuką. Prireikė dviejų sluoksnių, kol rėmai gavo norimą sunkaus metalo pojūtį. Viskas? Ne.


Atsargiai prisiartinau prie kampo su augalais. Ar kasečių klausytojui ir retos kartografijos kolekcionieriui tinka auginti žolynus? Į miegamąjį juos? Bet vazonai buvo sunkūs, juos pastūmus išlindo demaskuojantys drėgmės ratilai ant parketo, todėl pasidaviau ir augalai liko. Tik patobulinau scenografiją – simpatišką dėžutę su šiltnamio piešiniu ir estišku užrašu „MKDS innovation. SIERA VAAVEL. 200g.“ padėjau ant stalo, o maišelį su kalio salietros trąšomis „Emolus“ stumtelėjau į šviesos negaunantį kambario kampą.


Interviu pavyko. Aš pasakiau, ką norėjau, žurnalistė stebėjosi ten, kur buvau pasiruošęs, fotografas darė kadrus planingai surežisuotose vietose. Aš nesistebėjau tekstu. Mane labiausiai pritrenkė paslaptingojo dalinio operatyvumas ir profesionalumas. Jie paskambino į duris, kai aš trečią kartą perskaičiau straipsnį apie save.


Pareigūnai buvo mandagūs, gavau vandens, vėliau kavos, bet penkios valandos intensyvaus pokalbio (žodis „tardymas“ nenuskambėjo nė karto) mane išsunkė. Specialistams iš spaudos monitoringo skyriaus reportažas užkliuvo dėl smulkmenos – įtarimą sukėlė neaiškios paskirties prietaisas priešais prezidentūrą ranka pieštame žemėlapyje. Pradėjus atidžiau nagrinėti nuotraukas, vaizdas tapo dar grėsmingesnis – aliuminio pudra, lakas, kalio salietra yra klasikinės savadarbės bombos sudedamosios dalys. Per pokalbį sužinojau, kad estiškas žodis „Siera“ lietuviškai reiškia sierą. Sprendimas dėl apklausos buvo pasirašytas ištyrus stalo nuotrauką – kirilica ir arabiškas šriftai vienoje knygoje tapo padėties katalizatoriumi, o mechaninis skaičiuotuvas, formaliai panašus į keistą chronometrą, - degikliu. Kasetinė deka irgi pakenkė – psichologinio profilio sudarytojui ji tapo ženklu, kad subjektas gyvena pavojingoje praeityje.


Atsisveikindami jie pasakė, kad tereikėjo kelių žmogiškų smulkmenų nuotraukose – magnetuko ar simpatiškos delfino figūrėlės, - ir viskas būtų pasisukę kitaip. Delfiną nuimti paprašė fotografas, nes jis ką tik tokį patį matė ankstesniame interjere. „Čia jūsų įvaizdžiui bus naudingiau,” paaiškino.

Translator Notes

The narrator of Ernestas Parulskis’s short stories and creative non-fiction always seems semi-autobiographical, given the amount of understated honesty and devoted detail that can be found in the text. The detail is suspiciously rich. Parulskis combines dry wit with scientifically exact attentiveness; he’s at once formal and intimate, dead serious and ironic.


Language is very important in revealing the perks of his work. The original text of The Snob Bomb plays with the idea of translation itself, in more than one language, proving the unknown dangers of languages and the tricks they play on their unsuspecting users – even in casual situations where languages appear on everyday objects like a pack of fertilizer or a calculator. It’s a mixture of demonstratively correct, formal language with occasional bursts of colloquialisms and slang, with a bent for indicating little-known brands and going deep into description.


Retaining this casual mixture of language was the main focus of my translation. Another one was the Lithuanian cultural references. Although the author uses Lithuanian places, nuances and quirks, such as the names of bookshops and the best place to get used cassette tapes – Kalvarijų market – the idiosyncratic indications hide universal appeal, something that snobs of all nations and mother-tongues have in common and can easily recognize. Snobs of the world may have a common language.


There are additional nuances of meaning that Lithuanian readers can spot. For instance, the “world literature collection” that the narrator moves to the bedroom to make room for new books brings, immediately, additional association and imagery. The world literature collection is a series of books by the most famous writers – Shakespeare, Flaubert, Balzac – all published during the Soviet times in the same rather unattractive brown hard covers with identical golden emblems and tight, narrow fonts. Every household in Lithuania owns one or is at least familiar with the collection (I own one too). Evidently, it’s not a very snobbish piece of interior decoration.


Coming back to the plane of translation, the mention of things like the collection means ultimately more to the Lithuanian reader and brings a very specific visual information to mind, but the essential truth remains the same – a collection of world literature is something impersonal, overly simplistic and ultimately anti-snobbish. It goes against the tasteful values of the snob narrator. Similarly, Kalvarijų market, an iconic place in Vilnius, could easily be localized into a market in any place in the world where one can browse for antiques or cassette tapes.


Very casually and subtly, the author handles relevant topics of the enormous importance of self-image and the very unexpected consequences this obsession can lead to, all rolled into a humorous sketch with a surprise twist. Delightfully, the translation of the title provides a playful explosion in itself – a snob bomb, a simple and ironic assonance that matches the mood and the tone of the story.

Kotryna Garanasvili


In the Classroom

Kotryna Garanasvili